Mistinis etiudas 4 (Мистический этюд 4)

Pavlikui Zina labai patiko. Kai jis sužinojo, kad ir jinai yra pakviesta sekmadienį pietų pas Lisicinus, su dideliu nekantrumu laukė savaitgalio.
Niekada anksčiau kelias iki Vitenevo priemiesčio jam neatrodė toks ilgas. Paskutinio susitikimo metu, jis pajuto, kad Zinai irgi patinka, todėl nekantravo dar kartą ją pamatyti.

Pietūs, kaip įprastai, truko ilgai ir buvo nuobodūs. Daugybe be saiko geriančių žmonių, svečiai juokėsi iš ne laiku ir ne vietoje, net ne į temą  pasakytų kvailų juokelių, nors kvatojimui pagrindo nebuvo.
Iš tiesų, nors jis visada buvo laukiamas svečias, jam lankytis pas Lisicinus nepatiko. Bet Zina ...

Dieve mano, koks jos veidas: tyras, nekaltas, jaudinantis. Kaip kukliai ir tuo pačiu metu oriai bei stilingai ji rengėsi. Kokios gražios jos akys. Pilnos paslapties ir gilių nuo kitų slepiamų jausmų. Kažkokios nuostabios, pakol kas paslaptingos, bet labai laukiančios savo ateinančios nekantrios ir tikros meilės.

Zinutė.

Visiems triukšmingai besikeliant nuo didžiulio stalo, Pavlikas atsidūręs šalia Zinos, tyliai ir suokalbiškai pasiūlė pasivaikščioti už kaimo. Zina tuojau pat su dideliu džiaugsmu sutiko. Buvo panašu, jog ji irgi to laukė.

Laimė! Laimė, laimė! Paprasčiausiai vaikščioti su Zina po žaliuojantį lauką. Rimtai kalbantis apie niekus. Jausti šalia jos lengvą judėjimą, jos sutelktą dėmesį ir beveik negirdimą, bet tuo pačiu vos juntamą, šiuo metu artimą ir brangų kvėpavimą.
Dieve, tai tikras gyvenimas pilnas stebuklingų spalvų. Štai jis čia, nuostabus vidinis jaudulys ir stebuklo laukimas. Štai tikroji laimė. Laimė. Laimė. Laimė!

- Pavlikai, ar jie mums neįkąs? - slėpdamasi už plačių jo pečių, išsigandusi, bet tuo pačiu metu nepamirštanti apie moterišką koketavimą, pamačius tiesiai į juos begančių benamių šunų gaują, nedrąsiai, paklausė Zina.

- Ne - užtikrintai atsakė Pavlikas. - Ne, - kiek įmanomai ramesniu balsu, pakartojo jis, žiūrėdamas į greitai besiartinančius ir grėsmingai nusiteikusius, net nasrus iššiepusius, šunis.
Situacija tokia, kad Pavlikas nuo vaikystės ne tik siaubingai nemylėjo šunų, bet ir labai jų bijo. Gal būt jis bijojo jų, nes jie jam nepatiko, o gal nepatiko, nes jų bijojo. Apskritai, visą jo gyvenimą, šūnys kiek įmanydami primindavo Pavlikui apie jo nemeilę jiems. Pavlikas, pirmai progai pasitaikius, parodydavo jų nemylys o šunys atsakydavo tuo pačiu.
Dabar susidariusios aplinkybės buvo kaip reta patogios. Pačios palankiausios, kokios tik gali būti. Aišku - šunims. Panašu nemeilei parodyti geriau ir nesugalvotum. Aplinkui nei vieno žmogaus, atviras laukas, pasislėpti nėra kur, tik storas, nerangus Pavlikas ir už jo nugaros drebanti Zina. Prie visko to pridėkime šunų gaujos pranašumus.

Teisybę pasakius, Pavlikas supanikavo. Pirmą kartą gyvenime, jis išsigando konkrečiai dėl Zinos, o ne dėl savęs. Na ir apskritai dėl situacijos. Jis visai nenorėjo, kad šunys jai pakenktų.
Jis taip pat bijojo, kad atrodis kvailas, bejėgis, negalės jos apginti, o juk jis gi - vyras, nors storas ir nerangus.

Taip, situacija ...

Štai ČIA ir DABAR šunys mus sudraskys į skutelius, pagalvojo dar labiau besijaudindamas dėl Zinos ir dėl susidariusios situacijos Pavlikas. ČIA ir DABAR. Tiesiog DABAR ir ČIA. Į skutelius. RRRR-R. ir Pavlikui taip nesinorėjo su tuo susitaikyti, kad staiga, visiškai keistai, Pavlikas tiesiog čia ir dabar nusprendė, kad jis yra lokys, tik jis nusprendė, kad yra lokys, iš didelės baimės, taip stipriai tuo patikėjo, kad iš karto ir pavirto lokiu .
O tapęs lokiu, nė sekundės nelaukdamas jis atsistojo ant žolės visomis keturiomis letenomis, šleivodamas ir krypuojančiai nubėgo 10 metrų į nieko neįtariančių šunų pusę. Iš esmės pasikeitus aplinkybėms, toliau tęsti aktyvų puolimą link Pavliko - lokio buvo kvaila ir pernelyg drąsu. Tuo metu, jis netikėtai atsistojo ant galinių letenų ir grėsmingai pakėlęs priekines, tiesiog čia ir tiesiog dabar karingai užriaumojo. Aišku, piktai ir susierzinęs. Tikroviškai, lokiškai, žveriškai. Pasakiškai gražiai. Teisingiau pasakius - epiškai.
Apskritai, kai Pavlikas vėl galėjo mąstyti, kaip žmogus, o tiksliau protingai, jis pamatė gėdingai ir bailiai su pabruktomis uodegomis sprunkančią išsigandusią gaują. Pirmiausia ką padarė Pavlikas-lokys, atsisuko pažiūrėti, kaip jaučiasi Zina.
Ji stovėjo nejudėdama, toje pačioje vietoje, kur ją paliko. Prispaudus rankas prie krūtinės, susižavėjusi ji žiūrėjo į Pavliką dar nepilnai atvirtųsi žmogumi.
Žiūrėjo į jį tokiomis akimis, kurios buvo pilnos:

    Beribio susižavėjimo.
    Džiaugsmo.
    Ekstazės.
    Meilės! Meilės! Meilės!

- Pavlikai, ištarė Zina, tiesiog springdama ją perpildžiusiomis emocijomis, akimirksniu įveikusi atstumą tarp jų, truputi teatrališkai, puolė jam ant krutinės. - Pavlikai, - pakartojo jinai, beveik prarasdama sąmonę kartu su lyg fejerverkų sprogusių ryškių jausmu ir kažkodėltai pradėjo verkti. - Koks,tu stiprus- ir tik tiek sugebėjo karštai raudodama iš savęs išspausti Zina.
 
* Pavlikas šunų daugiau nebebijojo. Negalima sakyti, kad jis juos pamilo, bet susitikę su juo, net baisiausi šunys, panarina žvilgsnį, priglaudžia ausis ir stengiasi kažkaiptai be garso greičiau prasėlinti.
Zina labai myli savo vyrą, didžiuojuosi juo. Kiekvienai progai pasitaikius pasakoja savo draugėms, koks jis drąsus ir su juo ji nieko nebijo.
Ir kaip įprasta pamokančiose istorijose ji pagimdė jam sūnų, net tris. Be kita ko, ne tiktai sumanių, bet ir drąsesnių vienas už kitą.

P. S. Istorija remiasi tikrais įvykiais.
Tikrų veikejų vardai yra autoriaus pakeisti, siekiant išvengti galimų nesusipratimų. Visus skaitytojų prašau į suvokimą "čia ir dabar" žiūrėti kaip į vieną iš galimų požiūrių ir reikalaujantį savo asmeninio ir būtinai kritinio apmąstymo.