Devynios dienos (Девять дней)

Devynios dienos

Skiriama visiems, kurie neteko savo mylimųjų ...

Iveta ir Rimas kartu pragyveno dvidešimt septynerius metus. Abi jų dukros buvo ištekėjusios ir jau turėjo savo vaikų. Viskas ėjosi piukiai, tai tas atvejis, kada kuo nors skųstis nuodėmė. Kol staiga, nei iš šio nei iš to, Rimas numirė. Apsurdiškai ir greitai. Kaip įprastai, penktadienį pasikaitino vasarnamio pirtyje, o naktį netikėtai mirė. Iveta net aiškiai nespėjo susivokti, kas vyksta. Rimas pažadino ją vidurnaktį ir pasakė, kad jam sunku kvepuoti, kaškodėl paprašė stiklinės šalto pieno. Po to sunkiai užsikosėjo, ir kol bėgiojo jam stiklinės vandens, jis išėjo.

 

Visą sekančią dieną Iveta neištarė nė vieno žodžio. Ir tik naktį, sėdėdama šalia vyro, ji lyg ir minutėlei užsimiršo. Štai, ką ji pamatė.

 

Pirmas sapnas

 

Garsiai, net kaškiek nerimastingai, suskamba namie ant stalo stovintis telefonas. Iveta, lėtai ir nedrąsiai, lyg sapne pakelia telefono ragelį. Širdies gilumoje jau žinodama, kad dabar išgirs Rimo balsą.

 

- Iveta, saule mano. Aš žinau, kaip tu pergyveni. Bet tau neverta jaudintis, su manim viskas gerai.

- Prašau, grįžk pas mane. Aš neištvensiu.

- Aš negaliu. Tai draudžiama.

- Kas draudžia?

- Nežinau. Bet draudžiama. Aš grįžčiau.

- Pasakyk jiems, kad aš, be tavęs negalėsiu.

- Gerai, aš pasakysiu. Bet svarbiausia - nesijaudink, dėl manęs. Su manimi viskas gerai.

- Prašau, grįžk pas mane. Aš negalėsiu be tavęs.

 

Netikėtai, kitame laido gale, pasigirsta trumpi signalai. Iveta instinktyviai prispaudė ragelį prie krūtinės ir atsitokėjo. Ji, kaip ir anksčiau, sedėjo prie savo vyro kūno, stipriai iki skausmo spaudė prie širdies į kumštį suspaustą dešinę ranką.
 

Sekančią dieną, Ivetai vis dėl to teko nutraukti tylėjimą ir su dukterimis aptarti kai kurias laidotuvių detales. Po pusiaudienio, Rimo kūną nuvežė į morgą. Dukros paguldė ją į lovą, bet užmigti ji negalėjo. Užsimiršti trumpam jai pavyko tik apie ketvirtą valandą ryto.

 

Antras sapnas.

 

Vėl skamba telefonas. Tai vėl Rimas. Iveta ryžtingai pakelia ragelį.

 

- Tu mirei?

- Taip.

- Tu gali sugrįžti?

- Ne

- Tada aš irgi mirsiu.

- Ne, ne dabar.

- Kodėl? Aš nenoriu gyventi be tavęs.

- Ne dabar.

 

Iveta pravirko į ragelį, bet, kaip ir praėjusią naktį, atsakymu jai buvo tik trumpi signalai.

Greitai atėjusią dieną, jos vyro kūną pervežė iš morgo į bažnyčią. Rimas atrodė gražus ir susitaikęs. Nepaisant dukterų maldavimų, Iveta nakčiai liko prie karsto. Netrukus po to kai iš bažnyčios išėjo paskutiniai patarnautojai, neturėdama daugiau jėgų verkti, nevilty, prisiglaudė prie lakuoto medžio ir prisnūdo.

 

Trečias sapnas.

 

Vos telefonui suskambėjus, Iveta staigiai griebė ragelį.
 

- Laidos tave rytoj. - Į ragelį, iniršusi, sušuko ji.

- Aš žinau. - Kitame laido gale, ji išgirdo: ramu, susitaikiusi jo balsą.

- Tave užkas į žemę.

- Taip. Taip, atrodo, priimta.

- Aš nenoriu.

- Žinau. Bet taip atrodo, priimta.

- Kodėl, apie tai, tu taip ramiai kalbi? Juk žinai, kaip aš tave myliu?

- Taip. Bet juk, laidoti priimta.

- Tu tikrai sugrįžti negali?

- Ne.

 

Palaidojo Rimą dieną. Naktį Ivetai reikėjo kviesti "greitąją". Ji užmigo tik po raminamųjų.

Ketvirtas sapnas.

Labai ilgai skamba telefonas, bet Iveta prieiti nenori - ji bijo, jog Rimas vėl jai pasakys, kad mirė. Galų gale, ji neišlaiko ir nenoriai, ranka drebančia nuo jaudulio pakelia ragelį.
 

- Kodėl taip ilgai neatsiliepei? - Girdi ji susijaudinusį, bet tikrą ir gyvą balsą Rimo.

- Aš nenoriu, kad tu mirtum. - Atsako ji taip, jog atrodo, kad iš jų dviejų, mirė butent ji.

- Aš nemiriau.

- Tada grįšk namo. Aš pergyvenu.

- Tu žinai, aš negaliu.

- "Jie" tavęs neišleidžia?

- Taip.

- Ar jie nežino, kaip man skaudu?

- Ėsmė ne tame. Tiesiog negalima.

- Aš nenoriu to girdėti. Jie neturi teisės !!! Iniršusi Iveta vėl pradeda klyktį. Sakyk jiems, ...

Trumpi signalai.

- Ar girdi, jie neturi teisės!

Apimta nevaldomo įniršio, smarkiai užsimojusi, trenkė telefono ragelį į grindis. Nuo smūgio šis išsilaksto į smulkius gabalėlius.

 
"Mama, mama ...", - girdi ji tarytum iš toli balsą vyriausios dukros. Saulė su daktaru kalba apie telefoną išsilaksčiusį į šipulius ir kažką jaudindamasi su juo aptarinėja. Žodžių reikšmė, kurie ją pasiekia, Ivetai, sunkiai suvokiami. Nakčiai, nepaisant prieštaravimų, jai vėl suleidžiami vaistai.

 
Penktas sapnas.
 

Šiandien jinai vėl iškart, po pirmo signalo, pakelia ragelį.
 

- Saule mano, man labai skaudu matyti, kaip tu kankinies. - Girdi ji liūdną Rimo balsą.

- Skaudu?

- Taip.

- Tu nemirei?

- Ne

- Tau tikrai skaudu? - susirūpinusi klausia jo Iveta.

- Taip, labai.

- Nuo ko? - Iveta jaučia, kad dar labiau pradeda jaudintis.

- Nuo tavo kančių.

- Tu mirei? - tarsi pati sau kartoja Iveta.

- Ne! - Atkakliai ir toliau teigia Rimas.

- Tada ateik.

- Tikrai labai skaudu.

- Ką jie žino apie skausmą?

- Jie žino viską.

- Tada jie paleis tave?

Kurį laiką telefono ragelyje Iveta girdi tik jo kvėpavimą.

- Tau tikrai ten labai skaudu? - Iveta vėl pradeda jaudintis.

- Taip. Tavo kančia atneša man nepakeliamą skausmą.

- Kaip aš galėčiau tau padėti?

- Iškepk rytoj mano mėgstamiausia pyragą.

- Pyragą? Su vyšniom? Tu nejuokauji?

- Taip, mano mėgstamiausia, vyšnių.

- Kelinta rytoj tu pareisi namo?

- Aš paskambinsiu.

Kitą dieną, iki galo nesuprasdamos kas vyksta, dukros iš visų jėgų stengėsi vakarieniaudamos atitolinti nuo užgriuvusio skausmo savo mamą. Pyragas kaip niekad nusisekė, bet Iveta net nepalietė jos lėkšteje gulinčio gabalėlio. Visiems išėjus, ji nunešė pyragą į miegamąjį.

 
Šeštas sapnas.

- Ačiū, neįtikėtinai skanus. - Pasakė Rimas besiskonėdamasis.

- Tau, tikrai, patiko?

- Taip, saule mano, labai - Rimo balsas buvo neįprastai švelnus.

- Bet tau teko tik vienas gabalėlis pyrago.

- Aš suvalgiau VISKĄ, - juokdamasis atsakė Rimas.

- Tu visai nepasikeitei.

- Kaip, aš galiu būti kitoks su tavimi?

- Ar tu, ten, ne alkanas?

- Ne, čia gerai maitina - jis vėl nusijuokia.

- Kam tu juokies?

- Tau ir vyšniniam pyragui.

Visą sekančią dieną, Iveta vartė senas šeimynines nuotraukas.

Septintas sapnas.

Jau apie valandą Iveta sėdi šalia telefono. Pagaliau jis suskamba.

- Kodėl tu taip ilgai neskambinai? Man atrodo, kad aš jau visą amžinybę laukiu ...

- Žinau. Atleisk, turėjau šiokių tokių reikalų.

- Ar viskas gerai?

- Taip, daugiau nei.

- Šiandien aš visą dieną žiūrėjau mūsų nuotraukas.

- Taip, aš žinau, mes gi kartu jas žiūrėjom.

- Koks tu jaunutis buvai, kai mes susipažinome.

- O kokia graži, buvai tu.

- Buvau? - Koketuoja Iveta.

- Dabar dar gražesnė! - Rimas juokiasi į telefono ragelį.

- Šiomis dienomis aš bijau pamatyti save veidrodyje.

- O aš, visą šį laiką, grožiuosi tavimi .

- Tikrai?

- Taip, širdele mano.

- Tu ankščiau manęs taip nevadinai... Ar tu galėtum, ateiti, bent minutėlei? Aš noriu, bent trumpam tave pamatyti dar kartą.

- Nežinau. Aš paklausiu.

- Ateik, prašau. Aš pasiilgau.

- Ir aš.

Vakare, po darbo užbėgusi aplankyti Ivetos jauniausioji dukra pastebėjo, kad motina pasidažė lūpas ir susitvarkė plaukus.

Aštuntas sapnas.

- Rimai, labai blogai girdžiu! Ar gali perskambinti?

- Ne, aš nebegalėsiu daugiau skambinti.

- Rimai, aš visai nieko negirdžiu. Prašau, perskambink!

- Negaliu, aš dabar jau labai toli.

- Rimai, aš visai nieko negirdžiu. Tu gali kalbėti į ragelį?

- Mes turime atsisveikinti, aš šiandien išvykstu.

- Prašau, kalbėk į telefono ragelį. Aš beveik nieko negirdžiu...

- Aš ši-an-di-en-iš-vy-ks-tu!

- Ką?

- Iš-vy-ks-tu! - Rimas jau beveik šaukia.

- Nie-ko-ne-si-gir-di, tu perskambinti gali ?!

- Perduok linkėjimus mergaitėms, jos nekelia ragelio. Aš taip nė karto ir negalėjau joms prisiskambinti.

- Taip, dabar geriau girdisi. Žinoma, jos rytoj bus pas mane. Paskambink, jei gali, kai jos ateis.

- Aš šiandien turiu išvykti.

- Kur?! Nepalik manęs! Prašau nepalik manęs!

Trumpi signalai.

 

Tą naktį Rimas dar du ar tris kartus bandė paskambinti, bet kiekvieną kartą, kai Iveta vis labiau nerimaudama griebdavo ragelį, absoliučiai nieko nesigirdėjo. Dėl ištisinio traškesio ir trukdžių linijoje, nebuvo įmanoma suprasti nei vieno žodžio.
 

Iveta praverkė visą sekančią dieną. Ji griežtai atsisakė gydytojo paslaugų. Matydamos jos būklę, viena iš dukterų dėl viso pikto pasiliko pas motiną ir su rūbais svečių kambaryje prigulė ant sofos. Iveta tik ryte, nuo laukimo išsekus ir vis dar sėdėdama prie telefono ant kėdės savo miegamajame, trumpam užsimiršo.

Devintas sapnas. Paskutinis.
 

- Koks tu gražus. Balti marškiniai tau labai tinka.

- Ačiū. Aš atėjau atsisveikinti.

- Aš žinau. Tu mane pabučiuosi?

- Aš taip tave myliu - šitai tardamas Rimas švelniai delnais paliečia Ivetos veidą ir pabučiuoja savo žmoną.

- Kaip gaila, kad tu numirei ...

Rimas tylėdamas skėsteli rakomis ir lengvai pasmerkdamas žiūri į Ivetą.

- Aš suprantu. Bet vis tiek, be tavęs, labai sunku. Aš niekaip negaliu priprasti prie minties, kad tavęs nėra.

- Aš esu.

- Suprantu. Bet vis tiek, niekaip negaliu susitaikyti su mintim, kad tu ne čia.

- Suprantu.

- Ar man galima pas tave?

- Ne dabar.

- Galima aš tau skambinsiu?

- Taip, žinoma.

- Tu manęs lauksi?

 
Vietoj atsakymo Rimas tylėdamas dar kartą būčiuoja Iveta.

 
Nuo to laiko jis buvo atejęs tik vieną kartą, naktį, kai buvo keturiasdešimt dienų. Visas apsirengęs baltai nuo galvos iki kojų. Spinduliuojantis, atsipalaidavęs ir laimingas. Prisimindamas jų bendrą; ilgą ir laimingą gyvenimą, jis daug juokavo ir šypsojosi.
 

Bėgant laikui Iveta įprato naktimis laukti jo skambučio. Sekančią dieną, po jų naktinio pokalbio ji visada būdavo laiminga, o vakarojant su arbata ir būtinu vyšnių pyragu, savo dukterims smulkiai pasakodavo pokalbio su tėčiu turinį.