Mistinis etiudas Nr. 7 (Мистический этюд 7)

- Stebuklų nebūna, ne-bū-ū-na! - Nei iš šio, nei iš to, vis labiau tuždamas klykė Alkas. Nuo įtampos jis visas įraudo, ir netgi sublogavo. Jis bandydamas įveikti savo susierzinimą, o gal tiesiog slėpdamas savo būseną, atsirėmė į šalia augantį medį. Daiva niekaip negalėjo priprasti prie jo staigių pykčio proveržių. Nusiminusi ji tyliai sėdėjo priešais savo draugą ant akmeninio suolelio. Ji stipriai, jausdama skausmą pirštuose spaudė, šiurkštų suolelio betoną.

- Stebuklų nebūna, nebūna! - Užsivedęs, kartojo Alkas vieną ir tą pačią frazę, šiuo metu keliančią didžiausią nerimą; stovint po medžiu slegiamam savo besiplečiančio pykčio ir stebint atsitiktinio praevio nustebusio žvilgsnio. Suprasti, apie ką jie šnekasi, praeivis negalėjo, nes Alkas ir Daiva buvo turistai šiame mieste, ir kalbėjo jam nesuprantama kalba. Tiksliau, jie kalbėjo rusiškai. Nepaisant atsiradusių daugybės valstybės sienų po to, kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, kalba vis dar sėkmingai vienija žmones didžiojoje posovietinėje erdvėje. Veiksmas vyko Lozanoje. Latvė, lietuvišku vardu, Daiva, gimusi Leningrade, ir Alkas besąlygiškai save laikantis tikru lietuviu, apsistojo čia pravažiuodami, vos vienai parai. Išlipo iš traukinio ir netikėtai susikivirčijo. Šį kartą - dėl stebuklų. Daiva jais šventai tikėjo. O pragmatiką ir įsitikinusi ateistą Alką tai siaubingai pykdė. Mes juos kaip tik ir suradome konfliktinėje situacijoje.

Tikriausiai, kiekvienam žmogui yra žinoma destrukcinio pykčio būsena. Dar blogiau, kad mes tai suvokdami negalime sustoti. Tarsi kažkas viduje verčia mus prieštarauti mūsų pačių valiai, logikai ir protui. Mes lyg ir suprantame viso kas vyksta kvailybę ir apsurdą, bet esam visiškai bejėgiai prieš nuolatines susierzinimo atakas. Na ir, žinoma, priklausomai nuo temperamento ir išsilavinimo, šią akimirką, mes skaudiname kitus, arba provokuojame konfliktinės situacijos pablogėjimą. Štai ir Daiva: lyg įdurta kruptelėjo, žvelgdama tiesiai į Alką ir tyliai ištarė: - Stebuklų, būna, jie būna. O tu kvailys ir nieko nesupranti.

To ir užteko. Benzinas-degtukas, degtukas-benzinas. Amžina paslaptis priešingų stichijų sąveikavimo. Ugnis ir ledas, ledas ir ugnis. Alko galvoje, šmėštelėjo mintis ir jo nepaleido. O sekantį mirksnį ji tiesiog sprogo. Jeigu nepasakius dar blogiau. Staiga jis dar labiau paraudo, issižiojo rydamas orą, nevalingai iškritusiu liežuviu prašnybždėjo kažką neaiškaus ir beviltiškai numojęs Daivai ranka, staigiai vietoje apsisuko ir netikėtai net sau pačiam, nubėgo per gatvę į metro pusę. Palikęs ją sėdėti visiškai sutrikusią vieną su dviem dideliais lagaminais, priešais stoties pastato pagrindinį įėjimą, iš kurio prieš 15 minučių jie buvo išėję, susidomėję, žvalgydamiesi aplinkui ir nesitikėdami tokio Alko elgesio.

"Kvailė. Kvailė. Visiška kvailė" - šaukė pats sau mintyse šiuos žodžius Alkas, lyg gelbėdamasis nuo ugningos fantazijos. Tiesiog įsibrovė į atvykusio traukinio vagoną. - "Kvailė. Kvailė. Visiška kvailė ", - jis pakartojo, vėl lyg mantrą įkrautą galinga neigiama energija. Svaigindamasis įkrauta griaunačia prasme. Reikia pripažinti, kad tuo pačiu stengdamasis suvokti traukinio kryptį ir prisiminti galinės stotės pavadinimą. Ten jis nesąmoningai susiruošė, paklusęs staigiam emociniam impulsui. "Ouchy" - automatiškai perskaitė Alkas elektroniniame žemėlapyje, esančiame viršuje durų, kurios, už jo tyliai šlamėdamos užsidarė. Dar trys stotelės iki paskutinės. Nepaisant jo būklės, tai buvo lengva suprasti. Šveicarijos tvarka labai logiška. Visos keturios likusios stotys, įskaitant paskutiniąją, švietė ryškiai raudonai. Likusios, traukinio nuvažiuotos, švietė matine juoda spalva. «Gransy", - pasakė prancūzų tartim minkštas vyriškas balsas per garsiakalbį. Sumirksėjo ketvirta lemputė nuo krašto. Traukinys sustojo ir ryškiai mirktelejusi lemputė užgeso lyg atsisveikindama.

"Trumpos jų stotys", - pagalvojau Alkas ir pažvelgė į savo laikrodį. Ir prisimindamas, kad į Lozaną jie atvyko prieš 23 minutes, pavargęs atsisėdo į priešais jį atsilaisvinusią vietą. Jis užsimerkė, šiek tiek nurimo mintyse, dar kelis kartus pratarė, "kvailė", vėl atmerkė akis ir nustebęs įsispoksojo į už praėjimo sėdintį ir aiškiai jam mirksintį apkūnų vaikėzą. Ko jis taip mane apžiūrinėja? Gal būt jis galėjo matyti, kaip mes su Daiva pykomes? Ko jis taip žiūri į mane? Ką, jis pažįsta mane?

 ... Matyt, dėl išgyventos įtampos, Alkas minutei ar dviem užsimiršo. Tačiau netrukus atsigavęs ir bandydamas suprasti, kas su juo vyksta, pamatė jo petį purtančios juodaodės mergaitės veidą. Jos išraiškingos, labai kontrastuojančios su tamsia oda akys, būdingos daugumai išeivių iš afrikos, susirūpinusios tyrinėjo jo akis. Galbūt ieškant ten kruopelytės proto. Bet sprendžiant iš mergaitės veido išraiškos - nesėkmingai.

- Tai paskutinė stotis ir visi keleiviai privalo išlipti, - ištarė ji tris kartus: melodinga gimtąja prancūzų kalba, po to taisyklinga vokiečių kalba ir pabaigai puikia anglų kalba. - Taip, ačiū, aš irgi, išlipu, - sumišęs atsakė Alkas pakenčiama anglų kalba ir staigiai atsikėlęs, net šiek tiek susvyravęs, išlipo iš traukinio.

"Keista - vis dar bandantis atsigauti, galvojo Alkas, stebėdamasis dairėsi į šonus. - Vos keturios stotelės nuo centro, ir nė vienos gyvos dvasios ... "

Tadah !! Srovės iškrova! Teisiai į smegenis. Tiksliau, į jos jautriausią vietą - smegenėles. 200 tūkstančių ezoteriškų voltų. Netikėtas praregėjimas klystančio logiko, sumišusioje galvoje.

Kartais tai naudinga. Smegenys pradeda darbuotis. Supančio pasaulio spalvos atsigauna, pojūčiai aštrėja, klausimai kyla: aštresni ir gilesni, o atsakymai: trokštamesni ir labiau apmąstyti.

Šaunu. Dievinu tokias būsenas. Atvirai, vargšeliui Alkui neįpratus prie to buvo sunkoka. Kaip pagrindiniam herojui filme "Matrica", ​​po apsilankymo Pifoje. Sulėtėjo laikas supančioje tikrovėje, jis tapo praregimai-užaštrinta. Po to staiga subyrėjo į gabalus. O po akimirkos susivienijo į kitą tikrovę. Nepanašią į tą, kuri buvo anksčiau. Sudėtingą ir daugiamatę. Nukreipiančią, į jo sujaudintą protą, visai naują, informaciją. Pasikeitųsį suvokimą ir atkakliai reikalaujantį pamatyti, visam buvusiam gyvenimui, kitą alternatyvą.

«Croisettes", - perskaitė Alkas dažytoje metalo lentelėje, kabančioje virš jo galvos. Tai buvo galutinė. Bet gi ši stotelė yra visiškai kitoje pusėje!

Taip. Kaip sakoma - "atvažiavome".

E-e-eh, netgi šiek tiek pavydžiu jam. Kiek daug metodų tenka žmonėms išbandyti, kad bent trumpam priartėti prie žavingo ir nuostabaus jausmo, kai: pasaulis apsivečia aukštyn kojom. Tiesą sakant, būtent tai, ir atsitiko. Bet Alkas šito, dar nežinojo.

Tai ir puiku. Imkime ir stebėkime jį.

Pažvelgė į laikrodį. Praėjo viso septynios minutes. Laimei, atsirado pirmas susivokimas: paskutinį kartą, kai jis žiūrėjo į laikrodį, tai suvokė, kad praėjo viso dvidešimt trys minutės nuo to momento, kaip jie su Daiva išlipo iš traukinio. Šaunuolis, Alkai! Nors situacija ir kritinė, bet neišprotėjai. Štai ji - logikų jėga ir pagrindinis ginklas! Galingas, gerai išugdytas ilgamečių apmąstymų intelektas. Dabar jis mūsų veikėjui kaip niekad reikalingas. O kaip gi - "Kas? Kur? Kada?" tiesioginiam eteryje šveicarijos erdvėje. Minutė skirta išgelbėti savajam "Aš" nuo sunaikinimo, abejingame sentimentams, realybės šou. Lošimas "Va Bank". Laimėtojui atiteks normalus gyvenimas, o pralaimėtojui viešai įteiks beprotybę.

Taigi, ką dar galima padaryti šioje situacijoje? Paklausti pro šalį einančios moters? Puiki mintis! Dar kartą bravo, Alkai! O gal ir iš tiesų, šis užrašas čia atsirado atsitiktinai? O gal girtas šveicarijos metro darbuotojas pakabino pokštaudamas? Oi ... kažkiek jo klausimo nustebinta moteris, stoties pavadinimą patvirtino. O gal, nėra jokios moters? O tuo pačiu ir lentelės su stoties pavadinimu? O gal dar kiečiau: ir Lozanos su Šveicarija nėra? Žinoma, menka paguoda žmogui, pripratusiam mąstyti išimtinai materialistinimės kategorijomis. Tačiau atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, kodėl gi ir ne? O gal tai sapnas, ir reikia tiesiog įžnybti sau, kad pabustum? Vėlgi, puiki mintis! Dar kartą, mūsų nuoširdžiausi plojimai!

 Įžnybiau... Skauda... Čia ir dabar Alkas nemiegojo...

Ką toliau darytų tokioje situacijoje žmogus, logiškai protaujantis, linkęs tvarkingai argumentuoti, ir net gavęs techninį išsilavinimą?

Taigi, taigi. Pirma, pabandys kiek tai įmanoma nusiraminti ir suimti save į rankas. Antra, bandys sukontroliuoti susijaudinimą ir pradės viską tikrinti. Žingsnis po žingsnio. Ieškodamas, kas čia ne taip. Kas čia tikrovė, o kas tiesiog mąstymo klaidos ar šiems kraštams nebūdingo birželio karščio poveikis.

Na, o toliau, kaip įprasta šiuolaikiniam žmogui - eksperimentas. Tikrai mokslinis, ryžtingo tyrinėtojo. Pradžiai Alkas grįžo į «Lozanos Gare» stotį. Ir minutėlę, pasisukiojęs prie suoliuko, ant kurio ankščiau sėdėjo Daiva, o dabar, gyvai bendraujančių jaunų žmonių porelė, jis išskubėjo smulkmeniškai išnagrinėti nuvažiuoto maršruto. Taip netikėtai jį suklaidinusio ir taip be ceremonijų išmušusio iš įprastos pusiausvyros. Sukiodamas, kaip tikras seklys, nosim į kairę ir dešinę, įsižiūrėdamas į mažiausias detales, kiek galėdamas įtempdamas atmintį, ir stengdamasis kiek galima pilniau, atstatyti atmintyje buvusį paveikslą, jis vėl pradėjo kelionę.

"Taigi, aš leidausi čia ... Taigi, tai šiukšledėžė, į kurią aš bėgdamas įmečiau suglamžytą bilietą. Taigi, o gal, aš tiesiog sėdau į traukinį važiuojantį priešinga kryptimi? Ne, aš tiksliai prisimenu mergaitę-mulatę, stovinčią perono man iš dešinės. Taigi, o kas, priešingame perone ... Ne, čia aš tikrai nebuvau. O jei mergina stovėjo čia, tai būtų buvę prie ryškiai raudono gaisrinės čiaupo. Aš negalėjau jo nepastebėti. Taigi, turbūt, pirmiausia reikia pabandyti nuvažiuoti traukiniu iki stotelės «Ouchy» ta kryptimi.

Ne, klaidos negali būti, aš mačiau išvykdamas peroną iš čia. Būtent šį peroną ir iš šitos pusės. Sekanti bus «Grancy» - klaidos negali būti. Tiksliai prisimenu, kaip paskelbė stoties pavadinimą. Tuo metu aš kaip tik mąsčiau, koks gi yra didelis skirtumas prancūzų kalboje tarp rašymo ir tarimo. Tada mintyse aš perskaičiau pavadinimą mirksintį elektroniniame stoties žemėlapyje, o po to pakartojau sau taip, kaip jį ištarė, balsas per garsiakalbius. Taip, būtent, "Granši ar Gransi" ... Kažkodėl tai skambėjo labai švelniai. Taip iš karto, ir neištarsi. Užmerkiant akis, aš tada dar pagalvojau, kad mano gimtojoje lietuvių kalboje nėra tokių minkštų garsų. TAIP !! PRISIMINIAU !! STORULIS, KURIS SPOKSOJO Į MANE !! Jis akivaizdžiai žinojo kažką, ir man mirksėjo. Jo akys juokėsi taip, tarsi jis juoktusi būtent iš manęs, ir lyg dėl kažko perspėdamas. Nors ... Kokias nesąmones aš tauškiu? Prie ko čia storulis ... Faktai - tai, kas turi svarbą. Storulis negali būti faktas. O faktas, atrodo, yra tik vienas. Jeigu mano laikrodis rodo teisingą laiką, - tuo metu Alkas pašnairavo į vyro sėdinčio jam iš dešinės rankas - laikrodis eina gerai - mintimis jis atsakė į savo klausimą, kai jis pamatė kaimyno laikrodyje tą patį laiką - tai reiškia, kad per pusvalandį po traukinio atvykimo aš buvau paskutinėje stotelėje. Nuo perono, į kurį aš nusileidau iš stoties aikštės, tai devinta stotelė. Atsižvelgiant į tai, kad mes išlipom iš traukinio į septintą kelią, nuėjome ne į tą pusę, susiorientavome, nusipirkome vandens, išėjome iš stoties į gatvę, perėjom gatvę, atsisėdom ant suoliuko. Mes kalbėjome ... Prisiminęs susikrimtusios Daivos veidą, Alkas susiraukė lyg nuo dantų skausmo. Po dažnai niekuo neparemto susierzinimo protrūkių, jam dažniausiai būdavo gėda. O ypač, jei jis pykčiui prasiveržus grubiai kalbėdavo su Daiva, arba dar blogiau, jei nerasdavo tinkamų argumentų ir neturėdamas jėgų susivaldyti, įžeidinėdavo ją.

Ko aš spėlioju? - nuvydamas sąžinės priekaištus, Alkas sugrįžo prie savo tyrimo, vis dar dominančio čia ir dabar daugiau nei kas nors kita pasaulyje. - Aš gi žiūrėjau į laikrodį, kai tik įsėdau į traukinį, vadinasi, tiksliai atsimenu laiką. Ačiū Dievui, aš prisiminiau, laiką ir «Croisettes» stotelėje, taip, būtent! Aš gi ten dar pamaniau - kad paėjo tik 7 minutės nuo to momento, kai aš žiūrėjau į laikrodį paskutinį kartą. Viskas, ko man reikia, tai tik grįžti į stotelę prie stoties ir nuvažiuoti iki paskutiniosios. Susijaudinęs Alkas net pašoko. Kad nenukristų įsikabino, staiga sudrėkusiais delnais, į kabantį nuo lubų plastikinį dirželį ir iššoko iš eilinėje stotelėje sustojusio traukinio.

"Taigi, - vis labiau jaudindamasis ir mintimis programuodamas, kad traukinys pravažiuotų devynias stoteles nuo" Lausanne Gare »iki« Croisettes " per septynias minutes. Tada viskas paaiškės. Aišku santykinai, bent kažkiek mįslės jau bus išspręsta. Liks baltos dėmės, bet tai nėra taip jau baisu. Manysim, kad jis paprasčiausiai supainiojo kryptį. Taip atsitinka. O mergina perone, «Grancy», storulis ir visa kita, manykim nereikšminga, šiuo atveju smulkmenos bus galima ir pamiršti. Už išsigelbėjimą nuo priverstino pripažinimo savęs bepročiu, jam lengvai galima bus pamiršti. Tikrovė nuo to labai nenukentės. - Nagi, nagi, brangusis - kaip arklių lektynėse, sutelkė mintis Alkas, ragindamas nieko nežinantį apie jo kančias ir  niekur neskubantį traukinį. Per septynias sekančias minutes, skirtas jam tam, kad atkurtų buvusio pasaulio vientisumą privažiavo tik stotį «Sallaz». - Trylika minučių - nusivylęs Alkas išjungė chronometrą galutinėje stotelėje. Nenorėdamas tuo patikėti, ir lėtai išlipdamas iš vagono. - Trylika ", - nenoriai jis kartojo pats sau, tarsi, tai padėtų jam pakeisti tai, kas vyksta.

"Taigi, o kas jei šis traukinys važiavo lėčiau nei įprastai?!?" Dar kartą, drebantis iš nekantrumo, Alkas tiesiog įsiveržė į tuščią vagoną, kuris išniręs iš juodo tunelio patraukė link ežero. Lyg taip būtų galima greičiau pasiekti iki šiol vis dar nežinomą tiesą. Ir vis labiau jaudindamasis, eilinį kartą grįžo į kelionės pradžią.

Penkis kartus iš eilės jis grįžo į stotį "Lozana" ir tiek pat kartų Alkas važiavo iki paskutinės stotelės su įjungtu labai tiksliu nardytojo chronometru. Rezultatas visada buvo tas pats - kelionė truko vis tas pačias trylika minučių. Sekundė, sekundėn. Klaidos ir apsirikimo negalėjo būti. Išgirtasis - šveicariškas tikslumas. Traukinys į kiekvieną stotelę atvykdavo per tą patį laiką nustatytą programoje. Kitaip ir būti negalėjo, kad ir kaip besuktum. Tai aišku, tiesa, dabar mums su jumis, bet atsidūrus "ten-ir-tada" Alko vietoje ... Bandant nieko nepraleisti, kas padėtų jam išsiaiškinti situaciją, ir įžvelgti, net pačias smulkiausias detales savo paskutinės kelionės traukiniu metu, Alkas, taip pat pagaliau pastebėjo, kad traukinys atvyktsta į stotį be mašinisto. Todėl, net norėdami važiuoti greičiau nei įprastai jie tiesiog negali. Jei smegenyse įdiegta elektroninė programa veikia šveicarišku tikslumu ...

Apie ką galvojo Alkas, jau šeštą valandą sėdėdamas nekrusteldamas ant to pačio suoliuko, ant kurio tą pačią dieną ir toje pačioje vietoje,jis paliko sėdėti susikrimtusią, sustingusią Daivą?

Apie tai, kad jam pagaliau reikia pradėti kovoti su savo dirglumu, ne žodžiais, bet darbais; apie tai, kad negalima be reikalo įžeidinėti žmonių. Niekas, nevertas to, kad įžeidinėtum dėl jo savo artimus žmones; kad švelnumas ir gerumas malonus visiems; apie tai, kad tiek kartų jis nepelnytai įskaudino Daivą per šią kelionę, apie jos gerą, nuolaidų, charakterį ir begalinį kantrumą, apie tai, kad grubumas dar niekam nedavė nieko gero, kad prarasti gerą požiūrį į save galima daug greičiau nei jį užsitarnauti; apie tai, kad stebūklai, panašu vis tik vyksta, arba bent jau, yra kažkas, ko negalima racionaliai paaiškinti. Apie tai, kad galbūt pasaulis yra daug sudėtingesnis, nei jam visada atrodė ir, kad iš tiesų, galbūt yra "Kažkas" ar "kažin kas", visą valdantis. Apie tai, kad realus gyvenimas vyksta tik čia ir tik dabar ...

Kažkodėl, jis prisiminė istoriją apie netikintįjį Tomą. Ir netikėtai pačiam sau, Alkas padarė galutinę išvadą, kad ŠVELNUMAS - tai žmogiškų santykių viršūnė. Ypač tarp vyro ir moters.

- Nagi eime, aš radau kambarį viešbutyje su nuostabiu vaizdu į ežerą, - Daiva švelniai padėjo ranką jam ant peties.

- Atleisk man - ne iškart grįždamas iš gilaus susimąstymo, pasakė Alkas. Atplėšdamas nuo veido rankas ir pakeldamas akis į Daivą.

- Aš nepykstu ant tavęs, tai jau ne pirmas kartas - su šypsena atsakė Daiva, temdama jį už rankos ir tuo pačiu kviesdama pakilti nuo suolelio. - Nagi eime, aš noriu valgyti.

- Eime, - nusišypsojo, besikeldamas Alkas. Ir jau metro, po ilgos tylos, kelyje į «Ouchy», viso jo 35 metų gyvenimo ilgumo, pridūrė: - Atrodo, kad stebūklai būna, na gerai, ar bent jau kažkas, ko nepaaiškina įprastą logiką.

- Aš žinau, - atsakė Daiva, švelniai spausdama Alko delną. - Mano didysis stebuklas esi tu. Ir švelniai taršydama jam ant pakaušio plaukus, ji pridūrė: paikuti tu, privertei mane nerimauti.